Sarkopenija ir išsekimo sindromas yra dažni senyvo amžiaus
žmonių grupėje ir kelia ypatingų iššūkių sveikatos ir
socialinės priežiūros sistemoms, ypač vertinant didėjantį
pasaulio gyventojų senėjimą.
Sarkopenija yra su
amžiumi susijęs sindromas, kuriam būdingas laipsniškas griaučių
raumenų jėgos, masės bei fizinio pajėgumo mažėjimas [1-6].
Išsekimo sindromas taip pat yra geriatrinis sindromas,
kuriam būdingas fizinių gebėjimų, pažintinių funkcijų,
energijos ir sveikatos atsargų praradimas, dėl kurio atsiranda
pažeidžiamumas [1,3,6].
Išsekimo sindromo fenotipas
apibrėžiamas kaip trijų ar daugiau iš penkių komponentų
buvimas: nevalingas kūno masės mažėjimas, nuovargis, silpnumas,
lėtas ėjimo greitis ir mažas fizinis aktyvumas
[1,4,6].
Žmonės,turintys vieną ar du komponentus
vertinami kaip turintys išsekimo sindromo požymių. Išsekimo
sindromas yra glaudžiai susijęs su sarkopenija, nes abiejų būklių
pagrindas yra mažas fizinis pajėgumas ir laipsniškas bendras
griaučių raumenų masės praradimas [1,7].
Nustatyta,
kad sarkopenija yra susijusi su išsekimo sindromu [1]. Tačiau šių
glaudžiai susijusių geriatrinių sindromų patogenezė nėra
visiškai suprantama. Norint suprasti molekulinį mechanizmą ir
ryšius tarp procesų, kurie lydi ir lemia senėjimą, reikia ne tik
apibūdinti atskirus požymius, bet ir taikyti sistemų biologijos
(genomikos, epigenomikos, proteomikos ir kt.) metodus [4, 13].
Plataus masto genomo asociacijos tyrimas (GWAS),
populiacijoje iš Jungtinės Karalystės Biobanko, nustatė kad
egzistuoja 182 DNR sritys, susijusios su galūnių liesąja mase (ir
raumenų praradimu), ir 70 nepriklausomų DNR sričių, susijusių su
kardiometaboliniais, kvėpavimo, psichikos ypatumais ir mirtingumu.
GWAS išvados atskleidžia žmogaus raumenų masės
genetinį variabilumą ir nustato raumenų nykimo rodiklius gydymo
priemonių paieškoje. Be to, GWAS rodo, kad ėjimo greitis yra
pagrindinis pragmatiškas rodiklis, siekiant bendros naudos sveikatai
[12, 13].
Todėl genetinis variabilumas daro didelę
įtaką sveikatos ypatybėms ir raumenų masės skirtumams, tačiau
sarkopenijos ir išsekimo sindromo genai iš esmės nežinomi.
Neseniai atliktas išilginis (longitudinis) populiacijos tyrimas dėl
išsekimo sindromo rodo, kad specifinės genetinės savybės yra
susijusios su energijos apykaita, biologinių procesų reguliavimu,
pažintinėmis funkcijomis ir uždegimu [5,7].
Molekulinė
genomo ir aplinkos sąveikos, moduliuojančios senėjimą, analizė
padės nustatyti žymenis arba ilgaamžiškumo skatinimo metodus [4].
Be to, žinoma, kad DNRm struktūra keičiasi atsižvelgiant į
chronologinį amžių, ir buvo nustatytos kelios CpG vietos, siejamos
su amžiumi ir skeleto raumenimis asociacijos tyrimuose su
atsikartojančiais rezultatais[10,11].
Egzistuoja
stabilūs individualūs biologinio senėjimo ir išsekimo sindromo
skirtumai, o DNRm ypatumai gali turėti įtakos šiems reiškiniams.
Be to, buvo pasiūlyta, kad telomerų ilgis (genų sekos, esančios
chromosomų galuose, kurie laipsniškai mažėja su amžiumi)
atspindi individo biologinį amžių genominės DNR lygmeniu, ir buvo
nustatyta telomerų ilgio sąsaja su įvairiais senėjimo ir išsekimo
sindromo fenotipais [9,10].
Nors buvo įrodyta,kad
epigenetinis amžiaus pagreitis yra susijęs su įvairių ligų
fenotipais, jo koreliacija su telomerų ilgiu ir išsekimo sindromu
ir (arba) sarkopenija iki šiol nebuvo ištirta. Be to, senyvo
amžiaus asmenų kompleksiniai klinikinių, telomerų ilgio, genomo
ir epigenomo žymenų tyrimai dar nebuvo atlikti.
Geresnis
supratimas apie telomerų ilgio, epigenetinių ir genominių veiksnių
sąveiką su amžiumi susiję fenotipu, kaip klinikinis išsekimo
sindromas ir sarkopenija, galėtų padėti išsiaiškinti naujus
sveiko senėjimo ir ilgaamžiškumo aspektus.
Surinkti
Lietuvos populiacijos duomenysir šiame projekte nustatyti rezultatai
taip pat prisidėtų prie su amžiumi susijusių molekulinių tyrimų
progreso pasauliniu mastu, o tai turės didžiulę reikšmę
visuomenės sveikatai ir socialinėm spaslaugoms.
Ibrahimet al. The feasibility of assessing frailty and sarcopenia inhospitalised older people: a comparison of commonly used tools. BMCGeriatrics 2019 https://doi.org/10.1186/s12877-019-1053-y.
Cruz-Jentoftet al. Sarcopenia: revised European consensus on definition anddiagnosis. Age Ageing 2019 doi: 10.1093/ageing/afy169.
GustafssonT, Ulfhake B. Sarcopenia: What Is the Origin of This Aging-InducedDisorder? Front. Genet. 2021 https://doi.org/10.3389/fgene.2021.688526.
Prattet al. Genetic Associations with Aging Muscle: A Systematic Review.Cells 2020 doi: 10.3390/cells9010012.
Urziet al. Pilot Study on Genetic Associations With Age-RelatedSarcopenia. Front. Genet. 2021https://doi.org/10.3389/fgene.2020.615238.
Ofori-Asensoet al. Global Incidence of Frailty and Prefrailty AmongCommunity-Dwelling Older Adults. A Systematic Review andMeta-analysis. JAMA Network Open. 2019 doi:10.1001/jamanetworkopen.2019.8398.
Ingléset al. Relation Between Genetic Factors and Frailty in Older Adults.JAMDA 2019 doi: 10.1016/j.jamda.2019.03.011.
Gomez-Verjanet al. Systems biology and network pharmacology of frailty revealnovel epigenetic targets and mechanisms. Nature. Sci Rep. 2019doi.org/10.1038/s41598-019-47087-7
Carvalhoet al. Telomere length and frailty in older adults—A systematicreview and meta-analysis. Ageing Res Rev. 2019 doi:10.1016/j.arr.2019.100914.
Voisinet al. An epigenetic clock for human skeletal muscle. J CachexiaSarcopenia Muscle 2020 doi: 10.1002/jcsm.12556.
Voisinet al. Meta-analysis of genome-wide DNA methylation and integrativeomics of age in human skeletal muscle. J.Cachexia Sarcopenia Muscle2021 doi: 10.1002/jcsm.12741.
Timminset al. Genome-wide association study of self-reported walking pacesuggests beneficial effects of brisk walking on health and survival.Commun Biol. 2020 doi: 10.1038/s42003-020-01357-7
Corderoet al. Genome-wide Associations Reveal Human-Mouse GeneticConvergence and Modifiers of Myogenesis, CPNE1 and STC2. Am J HumGenet. 2019 doi: 10.1016/j.ajhg.2019.10.014.